1.
Taip, bičiuliai, rodosi pasaulis po truputį atsidaro. Žinau, mes visi laukiame, kada kelionės grįš į mūsų kasdienybę. Tada jau mes atsirausime! Na, o labiausiai pažengusiems, esant galimybei, mano rekomendacijos aplankyti vieną nuostabų mylimo Sakartvelo kampelį.
Ši šalis gali nustebinti, priblokšti ir priversti pamilti ją iš pirmo žvilgsnio. Ir ji jau pasiruošusi priimti naujus svečius! Bet ir tiems, kurie čia buvo ne kartą, Gruzijoje visada atsiras neįprastų vietų į kurias pakankamai sunku, bet būtina patekti! Viena iš jų – Svanetijos kalnų bendruomenė – Ušguli.
Čia patekti labai, labai sunku, o išvažiuoti dar sunkiau, bet jau dėl kitų priežasčių. Jei jūs pasiruošę, nuvažiuokime ten, kur pamatyti vaizdai gali paliesti pačią širdį ir kur gyvena tikra nepalaužtų Kaukazo kalniečių dvasia. Beje, padaryti tai yra sunkiau, nei gali pasirodyti!
2.
Kaip patekti į Ušgulį ir likti gyvam?
Kad patekti į Ušgulį, iš pradžių reikia padaryti keletą svarbių dalykų:
- Pirma – reikia atvykti į Sakartvelo regiono Svanetijos sostinę Mestiją. Vien tik šis kelias vertas atskiro aprašymo. Kelias čia veda pro gražiausius Kaukazo slėnius ir perėjas, o atsiveriantys vaizdai ne kartą vers sustoti ir grožėtis.
- Antra – Sakartvele reikia būti pažįstamiems su gerais vietiniais gidais. Būtent mano pačių geriausių rekomendacijų nusipelno tikras savo darbo profesionalas – Marika. Kreipkitės, jei ką!
- Trečia – jau atvykstant į Mestiją, jums reikės susirasti transportą ir vairuotoją, kuris sutiks jus nuvežti į Ušgulį. Štai čia reikia papasakoti išsamiau!
3.
Reikalas toks, kad 30 kilometrų kelią iš Svanetijos sostinės į nuošalią kalnų bendruomenę paprasčiausiai galima pavadinti mirties keliu. Asfalto ten praktiškai nėra. Kelias nelygus, duobėtas ir pilnas stačių skardžių.
4.
Čia dažnai būna nuošliaužos, potvyniai, griūtys. Be to, kelią pastoviai remontuoja ir lopo, kelio technika trasoje tik pagilina nesibaigiančio ekstrymo jausmą.
5.
Na ir 6 mėnesius metuose jis praktiškai nepravažiuojamas ir dažnai uždaromas dėl blogų oro sąlygų.
6.
Kelias Mestija – Ušguli driekiasi palei siaurą ir labai fotogenišką kanjoną. Iš viršau užgula uolos, apačioje – kraupios bedugnės. Kaip vairuotojas žinau, geriau į šonus čia nesidairyti.
7.
Lengviesiems automobiliams, ypač išsinuomotiems, čia ne vieta! Pagrindinis transportas trasoje – visureigiai.
8.
Vietiniai gyventojai už padidintą pravažumą, tvirtumą ir patikimumą ypač gerbia japoniškus mikroautobusus Delikas arba Mitsubishi Delica . O dar visai neseniai čia karaliavo nepretenzingi uazikai. Tačiau vežioti turistams jie mažai tiko.
9.
Dauguma atitarnavusių automobilių pasilieka čia amžinai. Ušguli šios praeitų laikų retenybės stovi palei kelius ir tampa neatskiriama panoramos dalimi.
10.
Bet net būnant japoniškuose visureigiuose, reikia saugotis, kad nepraskeltum sau kaktos važiuojant per eilinę duobę.
11.
Beje, reikia žinoti, kad svanai paprastai nekalbūs, uždari ir atrodo perdėm rimti, tačiau kiekvieno darbo imasi iš pagrindų. Tiesa, labai nepunktualūs. Ko norėti iš kalniečių! Pas juos net laikas slenka kitaip negu pas mus!
12.
Į klausimą, kaip dažnai čia būna avarijos, mūsų vairuotojas atsakė vienu žodžiu: Būna!
Hm, nėra ko pridėti!
Pakeliui mes ne kartą prašėme vairuotojo sustoti pasigėrėti puikiais vaizdais, bet ne visur tai buvo galima padaryti dėl saugumo. Tekdavo fotografuoti važiuojant ir rizikuoti sudaužyti kamerą patekus į eilinę duobę!
13.
Ką veikti Ušguli, kad nebūtų nuobodu?
Verta papasakoti, dėl ko gi verta važiuoti į Ušgulį. Ši svanų bendruomenė – keturi netoliese vienas nuo kito esantys kaimai. Jų pavadinimai muzikalūs: Žibiani, Čvibiani, Čažaši ir Murkmeli. Čia gyvena apie 70 šeimų.
14.
Dėl sudėtingos logistikos, ši Svanetijos dalis yra izoliuota ir sunkiai pasiekiama. Tačiau Ušguli istorija siekia daugiau nei tūkstantį metų.
15.
Pagrindinis vizualinis Ušguli išskirtinumas – kiekviename kaime esantys aukšti bokštai. Jų vaizdai tapo ne tik Svanetijos, bet ir viso Sakartvelo vizitine kortele.
16.
Tiesa, nežiūrint į jų kovingą pavidalą, juos nuo neatmenamų laikų statė apsaugai nuo lavinų ir nuošliaužų. Kiekviena šeima kaime turėjo savo bokštą. Na, o priešai į tokias sunkiai pasiekiamas vietas atklysdavo labai retai, jei iš viso atklysdavo.
17.
Tokie bokštai dažnai sutinkami visoje Gruzijoje. Tačiau, būtent Ušguli jie ypač efektingai atrodo. Lyg ir labai panašūs, bet visi skirtingi, su savo konstrukciniais ypatumais. Bokštas svanų šeimai ankščiau buvo kaip vizitinė kortelė. Ir čia kiekvienas stengėsi pasireikšti – kas aukštumu, kas platumu, o kas sudėtinga konstrukcija. Tačiau jei pažiūrėti į šių grėsmingų konstrukcijų vidų, galima nusivilti. Žmonės šiuose bokštuose negyveno ir jų vidaus įrengimu neužsiminėjo.
18.
Nuo Ušguli prasideda daugelis maršrutų – džipais, žirgais ar pėsčiomis. Dauguma jų eina link snieguotos Šchara viršūnės. Mes taip pat nuėjom ten pažiūrėti, kaip atrodo gerokai aptirpęs, to paties pavadinimo, ledynas. Būtent ten išteka Inguri upė.
19.
Variantų, kaip gerai praleisti laiką Ušguli, daugybė. Netgi jei niekur neiti, pačiuose kaimuose yra ką veikti. Būnant Ušguli, būtinai reikia paragauti vietinės virtuvės patiekalų. Jie čia ypatingi. Čia patiekia daug patiekalų iš mėsos. Tiesa, su vaisiais ir daržovėmis čia sunku. Vynai Ušguli išskirtinai įvežtiniai. Visgi visi seni seni receptai verti dėmesio!
20.
Jau vakarop mes nusprendėme pasivaikščioti po vieną iš kaimų ir užėjome į Lamarija cerkvę. Taip svanų kalba vadinama Dievo Motina. Iš toli, kaip ir priklauso svanams, cerkvė labiau panaši į tvirtovę su bokštu.
21.
Šiai cerkvei virš 1000 metų. Ir ji labai neįprasta mums. Pastatas suręstas iš grubių kalkakmenio blokų ir praktiškai be jokių langų ar papuošimų. Statė ją paprastai, gal kiek grubiai, tačiau amžiams.
22.
Cerkvės viduje labai tamsu, bet netikėtai ramu. Nuostabiai atrodo vietinės ikonos, kur Jėzus ir Dievo Motina atrodo, kaip tikri svanai.
23.
Mums pasisekė, mes papuolėme į vakarines pamaldas. Įrašyti jų nebuvo galima, tačiau aš labai įsijaučiau į šios vietos dvasią ir tūkstantmetę istoriją.
24.
Ko nereikia daryti Ušguli ir kodėl?
Galvoju, jūs jau supratote, kad Ušguli yra nereali vieta ir Žemėje, nors ir pilna prieštaravimų.
Kalnai traukia mus, paprastus mirtinguosius, savo nepaprastu grožiu, tačiau daro čia šimtus metų gyvenančius žmones šaltais, atsargiais, nelinkusiais bendrauti ir susipažinti.
Taip išeina, kad visi čia atvažiuojantys svečiai taip ir lieka svetimšaliais. Ir neduok dieve atsivežti čia savo tvarką.
25.
Vietiniai svanai gerai atsimena šimto metų senumo istoriją, kai į Ušgulį atvažiavo kunigaikštis Pučia Dačkelani iš Mestijos su didelėmis pretenzijomis ir ambicijomis. Vietiniams gyventojams svetimi tokie reikalai! Galų gale jį nušovė. Tačiau pagal legendą, prie gaiduko pririšo ilgą virvę, kurią tempė visi kaimo gyventojai. Toks kolektyvinis nuosprendis ir toks pat kolektyvinis bausmės įvykdymas! Atšiauri žmonės, ne mažiau atšiaurioje gamtoje netikėtai papuolę į tarptautinį Unesco paveldo sąrašą!
26.
Būtent tuo mus, ieškančius nuotykių ir naujų įspūdžių, vilioja Ušguli. Iš nusivylusių Ušguli būna mažai, išbadyta savimi!
27.
Dar Stanislavo straipsnių apie Sakartvelą (Gruziją):
P.S. Sekite mano puslapį Facebook’e, Instagram’e , Yandex Zen’e. Nepraleiskite progos stebėti mano keliones po Lietuvą ir kitas šalis TravelBlog’e . Užeikite, skaitykite, sekite ir komentuokite.
Autorius: Stanislav Gorbunov
Iš rusų kalbos vertė Giedrius Gervys
Leave A Comment