Kaip rašiau pirmoje dalyje, po ilgos ir įdomios dienos atvykome nakvynės į Sodeliškių dvaro sodybą.

Sodeliškių dvaro sodyba

Sodyba pavadinta šalimais buvusio dvaro vardu ir pastatyta pagal to meto dvaro sodybų stilių. Čia rasite ir puikų dvivietį liuksą, ir bendrą kambarį, talpinantį 20 žmonių. Taip pat čia įrengta konferencijų salė ir puikus baseinas su pirtimis.

Tad po gausios įspūdžiais dienos, tai puiki vieta pailsėti. Čia rasite 15 metrų baseiną, sūkurinę vonią ir tris pirtis. Ypač smagu, jei atvykstate su kompanija. Apsilankymas komplekse kainuoja papildomai. Daugiau informacijos čia.

O čia aš su šauniais marškinėliais žiūriu į jus iš veidrodžių karalystės ir laukiu kol man įpils skanaus, vietoje gaminto alaus. Beje, marškinėlius įsigyti ir daug informacijos apie Biržų kraštą gauti galima Biržų turizmo informacijos centre.

Vieta pamėgta vestuvininkų. Restoranas pasipuošęs ir pasiruošęs priimti svečius. Ryt vestuvės.

Ryte švediškas stalas su šaltais užkandžiais ir užsisakytomis elnienos dešrelės. Dešrelės gaminamos vietoje.

Po sočių pusryčių galima pasižvalgyti po viešbutį. Puošnus interjeras ir rytiniai saulės spinduliai rytą daro dar žavesnį.

O šalia yra elnynas. Čia dar auginami danieliai, alpakos, muflonai (tie patys, kuriuos 1976 – 1977 metais norėjo užveisti Lietuvos miškuose kaip naują medžiojamų gyvūnų rūšį, bet nepavyko, Ir labai gerai, kad nepavyko). Norintys ryte pasivaikščioti, pasiklauskite recepcijoje ar atidarytas įėjimas.

Mes nuskubėjome apžiūrėti autentiškos (atstatytos), kažkur prieš 100 metų vyravusios, vidutinio Aukštaitijos ūkininko sodybos. Ją sudaro: troba, klėtis, kluonas, kalvė, rūsys, pirtelė, tvartas ir šulinys. Pastatuose eksponuojami visokiausi senoviniai rakandai ir įrankiai. Įspūdinga kolekcija. Jei turite laiko, galite užsisakyti ekskursiją „Grūdo kelias“. Galimi net aštuoni variantai.

Paprastai muziejuose būna rodoma tik labai maža dalis kolekcijos, čia gi toks jausmas, kad eksponuojama viskas. Ir tai labai smagu.

Dar niekur nemačiau tiek raktų ir ąsočių.

Ir senovinių lygintuvų… It tai ne už stiklo. Tu realiai gali paliesti istoriją…

Ir dar daug, daug visko… Atvažiuokite ir pamatysite.

O dabar keliaujame į trobą, kur gyvena… 😀

Čia pokštas 🙂 Interjeras ir rakandai, kaip prieš 100 metų.

O prie pirties terasa ir vandens telkinys įkaitusiam kūnui atvėsinti. Pirtį galima išsinuomoti,

Aplink pirtį galima sutikti didelių vabalų 🙂

Ir pasisupti milžiniškose sūpynėse.

Ir tai dar ne viskas… Netoli pirties pastatytas vėjo malūnas.

Malūnas stovėjo Biržų rajono Daržų kaime. Jis buvo nugriautas ir panaudojant dalis, pastatytas naujas. Sako, tai vienintelis Lietuvoje veikiantis vėjo malūnas.

Visą šį grožį sukūrė ūkininkai Neringa ir Dalius Linkevičiai. Apie juos daugiau pasiskaityti galite 15min.lt straipsnyje. Tad čia yra ir simbolinė D.Linkevičiaus gatvė. Neieškojom, bet gal ir Neringa turi savo gatvę 🙂

Tad verta čia užsukti, nes ir Senovinės technikos muziejus šalimais.Jis taip pat šių žmonių „kūdikis“. Apie muziejų rašiau čia. Taip pat mano kolegės straipsnis čia. Ir nakvoti čia patogu, nes tik 14 km nuo Biržų. Sodeliškių dvaro sodybos automobilių stovėjimo aikštelė (GPS: 56.290924, 24.637654).

Beje, pakeliui į čia, pamatėme labai gražiai išpuoselėtą vietą. Pasirodo, čia kitas ūkininkas – Virgutis Cibas gražina savo valdas ir tuo pačiu – Lietuvą. Jau rašydamas šiuos įspūdžius, delfi.lt radau straipsnį. Pasirodo, ūkininko hobis – želdiniai ir paukščiai. Šį vaizdą galite pamatyti čia (GPS: 56.269453, 24.662561).

Pasidžiaugę, kad Lietuvoje yra tokių ūkininkų, lekiam toliau grožėtis gamta. Nutarėm aplankyti Velniapilio olą. Tačiau pakeliui Butatutų dvaras. Kaip neužsukus.

Butautų dvaras

1750 m. dvarininkų Tarnovskių pastatytame „plytų stiliaus“ dvare nuo seno buvo verdamas alus. Ir sovietmečiu čia buvo gaminamas alus ir įkurtas alaus muziejus. Vietiniai alų vadino pagal kolūkio pirmininko pavardę – Poškaus alumi. Keista, bet nieko apie tai negirdėjau. Nors kas čia keisto, tuomet buvau moksleivis, o moksleivių į tokias vietas nevežiojo, o ir interneto dar nebuvo 🙂

2004 m. dvaras ir bravoras atnaujinamas ir vėl pradedamas virti alus.

Atvykus, dvaras atrodė tuščias, pusrūsyje įsikūrusi parduotuvė uždaryta. Tačiau netrukus, mus pasitiko žmogus, mes maloniai pabendravome. Jis papasakojo ir apie galimybę pasimaudyti alaus bačkutėje.

Dianos Gervienės nuotrauka.

Po to atidarė parduotuvę, kur mes nusipirkome „Limited edition“ alaus ir…

Ir patraukėme toliau į Velniapilio olą. Dvaro koordinatės (GPS: 56.288487, 24.604233)

Velniapilio ola

Atvažiavus į aikštelę (GPS: 56.384417, 24.700917), pasitinka toks vaizdas. Už Nemunėlio upės – Latvija.

Velniapilio ola – dolomitinė atodanga, respublikinės reikšmės geologinis gamtos paminklas.

Pats grožis atsiveria priėjus arčiau. Matosi skaidrūs gipso sluoksniai.

Dėl laiko stokos liko neaplankytos dar dvi atodangos: Muoriškių (GPS:56.411425, 24.803335) ir Tabokinės (GPS: 56.410131, 24.829384). O taip pat ir šiauriausias Lietuvos taškas (GPS: 56.450241, 24.883458). Bet mes čia dar grįšime 😉

Toliau kelias veda į Nemunėlio Radviliškį, kur gyvena puikus gidas, savo krašto mylėtojas ir entuziastas Evaldas Timukas. Jei atsidursite šiuose kraštuose, būtinai kreipkitės į jį. Bet apie viską iš eilės.

Nemunėlio Radviliškis

Nemunėlio Radviliškis – nedidelis miestelis šalia Apasčios ir Nemunėlio upių santakos. Galima sakyti ant sienos su Latvija. Įkurtas Radvilų ir pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1586 metais. Nemunėlio Radviliškiu tapęs tik kažkur prieš šimtą metų, kad skirtųsi nuo kito Radviliškio. Tai buvo trečias pagal dydį Biržų kunigaikštystės miestas, kuriame, kaip ir Biržuose, buvo pastatyti bastioninio tipo gynybiniai įtvirtinimai. Laikas pakeitė Nemunėlio Radviliškį.

Miestelis išpuoselėtas, Galima pasitikslinti, kiek kilometrų iki didesnių miestų.

Taip jau nutiko, kad miestelis atsidūrė kariuomenių keliavimo kelyje. Jau nuo Radvilų laikų pro čia žygiavo švedai, neaplenkė ir I, bei II pasauliniai karai. Tą ir mena pačiame miestelio centre esančios II pasaulinio karo Raudonosios armijos karių kapinės. Čia vyko nemenki mūšiai. Vokiečių kariuomenė buvo įsitvirtinusi Latvijos pusėje, rusų – Lietuvos.

Kaip ir dera Radvilų miesteliui, čia pradžioje pastatoma Evangelikų reformatų bažnyčia. Ši mūrinė, jau trečia, pastatyta 1887 – 1890 metais. Kodėl toks mažas bažnyčios bokštas? Ogi I pasaulinio karo metu aukštas bažnyčios bokštas buvo susprogdintas, bažnyčia degė. Atstatė mažesnį.

Taip pat miestelyje stovi katalikų Šv, Mergelės Marijos bažnyčia. Pirmoji, medinė, atsirado tik praėjus beveik 200 metų po pirmosios Evangelikų reformatų pastatytos bažnyčios. Ji buvo pastatyta 1849–1854 metais  Jono Tiškevičiaus lėšomis. Statybai ir puošybai naudotas vietinis dolomitas. Ir raudonų plytų mūrijimo net 8 variantai.

Čia nuo 1970 metų klebono pareigas ėjo būsimasis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius. Beje, jis čia buvo ištremtas ir gyveno nuo 1959 iki 1976 metų.

Ir ši bažnyčia buvo netekusi bokšto. Pasižiūrėkite, kaip keitėsi bažnyčios vaizdas po I ir II pasaulinių karų.

Yra čia ir Nemunėlio Radviliškio pagrindinės mokyklos muziejus. Pati mokykla – viena iš seniausių šiaurės Lietuvoje. Praeitais metai mokykla šventė 435 – tąsias metines. Automobilių stovėjimo aikštelė prie mokyklos (GPS: 56.398635, 24.7699).

Evaldas Timukas, kuris dabar kuruoja mokyklos muziejų, papasakojo apie įdomią krašto istoriją. O jūs žinote, kas yra liungbiu tipo artefaktas? Ir mes nežinojom. Pasirodo tai iš šiaurinio elnio rago padaryti kapliai ir kirviai, Vieną tokį kirvį rado ir Nemunėlio Radviliškio priemiestyje, Parupės kaime. Jo amžius apie 13000 metų. Taip, tai vėlyvas paleolitas, kitaip sakant – akmens amžius. Plačiau galite pasiskaityti čia: Liungbiu tipo dirbiniai Lietuvoje.

Iš apylinkių kilę ir Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Jokūbas Šernas, bei jo brolis, Lietuvos evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas. Sakoma, kad Adomas pasiūlė nepriklausomybės terminą vietoje tada buvusio  – neprigulnybės.

Ir dar daug visko papasakojo mums Evaldas. Ačiū jam. O jūs susiraskite jį patys ir taip pat sužinosite daug įdomaus.

Laikas namo.

Labai norėjome dar užsukti į Likėnus. Tai nuo 1587 metų minima gydykla su Smardonės šaltiniu, bei veikiančia mineralinio vandens „Likėnai“ biuvete. Pritrūko laiko. Atvyksime vasarą, nes norime aplankyti dar ir žydintį Levandų ūkį. Biržų TIC nusipirkome eterinio aliejaus ir džiovintų levandų puokščių. Tikrai nesitikėjau, kad puokštės taip kvepės. Kadangi esu profesionalus pirtininkas, tai puokštelė apkeliavo ne vieną pirtį ir savo kvapu džiugino ne vieną žmogų.

Puiki ir graži mūsų šalis ir viena jos dalis – Biržų kraštas.

P.S. Užsukite į mano puslapius Facebook’e ir Instagram’e . Sekite mano kelionės TravelBlog’e . Žiūrėkite, skaitykite, sekite ir komentuokite.