Kas yra Ronda? Prieini prie krašto, prie ribos, ir atsiveria erdvės… Begalinės erdvės, kuriose norisi skristi… Nuščiuvusi TYLA. Apima nuostaba, kad toks gali būti miestas, tokia gali būti gamta. Viskas čia tobulai surėdyta. Rondos panorama užburia ir įkvepia. Man Ronda – tarsi gyvenimo esmė. Jau artėdama prie panoramos jaučiau, kad pamatysiu kažką ypatingo.

Todėl artėjau lėtai. Grožį (ne)žemišką tyrinėju atsargiai, po truputį. Laukai, kloniai, namukai ir baseiniukai. Viskas nutvieksta saulės. Nebelieka klausimų, dvejonių. O gal kaip tik iškyla esminiai klausimai, ir jeigu Tu ieškai atsakymų, Ronda yra miestas, į kurį verta nuvykti.

Diediukas prisliūkina: „Aš čia gimiau ir užaugau. VISKĄ Tau galiu parodyti… Rytoj šventė“. Koks stebuklas gimti. O gimti Rondoje…

Musulmoniškos ir krikščioniškos kultūrų sankirta

Ronda – miestas virš tarpeklio. Aplink – uolienos ir dangus.

Neįtikėtina – kaip žmonės parūpindavo sau geriamo vandens? Maurų būta išradingų… Natūralus plyšys uolienose buvo panaudotas sukurti galerą, vertikalų tunelį, kurio viduje laiptais galime leistis žemyn ir kilti aukštyn. Ten tvyro prieblanda, menka šviesa…

Pačioje apačioje teka miela, gilios žaliai mėlynos spalvos upelė – Guadalevín… Buvo sukonstruotas ir ratas, karuselė, pumpuojanti vandenį. Krikščionių vergų pastangomis vanduo būdavo gabenamas į viršų, tam, kad numalšintų gyventojų troškulį.

Toji vandens versmė, XIV amžiaus vandens galera, geriausiai išsilaikiusi visoje Andalūzijoje – tik viena iš Karaliaus Mauro Namų sudedamųjų dalių. Kiti Casa del Rey Moro elementai – Neomudéjar stiliaus Namas, kuris dabar restauruojamas ir lankytojų neįleidžia, ir Forestier projektuotas Sodas. O tai namas, tai namelis, ko jis vertas be vandens galeros ir sodų! Žavesys ne pavienio namo, o struktūros.

Ronda priklausė Granados karalystei, kuri kadaise buvo Nasridų, paskutinės Ispanijos musulmonų dinastijos, karalystė. 1485 – 1492 metais krikščionys užkariavo Nasridų karalystę ir Rondą. Daugiau kaip 400 metų šis paminklas liko mįslingas, apleistas, griuvėsių būklėje. Rondiečiai būgštavo, jog tai galėjo būti kapinės, kalėjimo belangė, kankinimų vieta… Romantinės legendos pasakoja, jog vėlesniais laikais, kai maurai jau buvo išvyti iš šio krašto, banditai, atklydę iš Rondos kalnų keterų, naudodavosi apleista vandens galera pasislėpti viduje, jiems tai buvo prieglauda.

XX amžiaus pradžioje, jau praėjus gerokai laiko po to, kai krikščionys atkovojo Rondą iš maurų, Trinidad von Scholtz Hermensdorff [1] sumanė atgaivinti Casa del Rey Moro. Ji panaudojo Neomudéjar – XIX amžiuje atgimusį mauriškos architektūros stilių. Kunigaikštienė taip pat nusipirko ir terasas tam, kad įkurtų ten sodus. Ji pavedė šį projektą Jean Claude Nicolas Forestier, prancūzų architektui, kuris buvo suprojektavęs svarbius Paryžiaus parkus ir sodus, María Luísa parką Sevilijoje ir įvairius sodus Barselonoje. Forestier čia suprojektavo Viduržemio tipo sodą – rojų, gebantį priminti ispano-musulmoniško sodo harmoningą grožį, sukombinuotą su prancūziškos tradicijos terasų geometrija. Karaliaus Mauro Sodas – Prarasto Rojaus prisiminimas… Dabar šis istorinis architektūrinis ansamblis turi maksimalią Ispanijos kultūros apsaugą.

Baños Arabes

Džiaugiausi, Rondoje aptikusi pirties pėdsakus… XIII amžiuje sukonstruotos Baños Arabes, nors ir panašios į romėniškas pirtis savo dizainu, skirtingai nuo pastarųjų naudojo garą su tikslu išprakaituoti teršalus iš kūno, užuot mirkus karštame vandenyje, kaip mėgo romėnai. Ispanijos maurai – musulmonai, ir religinės tradicijos jiems turėjo svarbią reikšmę. Šalia šio hamamo jie pastatė mečetę. Pirtis buvo erdvė, skirta tiek miestelio gyventojams, tiek svečiams apvalyti ir kūną, ir sielą, prieš įžengiant į mečetę.

Idėja Naujiems metams

Žavusis tiltas El Ponte Nuevo – Naujasis tiltas – jungia senąją ir naująją Rondos miesto dalis. Senojoje dalyje jūs rasite Baños Arabes, Casa del Rey Moro, pigesnius restoranus pavalgyti, Šventosios Dvasios bažnyčią, porą muziejų… ir, žinoma, Palacio de Mondragón – tikrą maurišką pilį, nuostabiai atrestauruotą, kadaise priklausiusią Abomelikui, Maroko karaliaus sūnui. Naujojoje dalyje rasite parduotuves, restoranus, barus, užeigas, mokyklas, policiją, bažnyčias, traukinių ir autobusų stotis, nemažai aikščių, iš kurių žymiausia – Plaza del Torro – koridos aikštė, ir, žinoma, keletą ypatingų panoramos apžvalgos taškų, iš kurių vienas svarbesnių – Mirador de Ronda. Visus apžvalgos taškus jungia pasivaikščiojimų takas, bendrai vadinamas Paseo de Ronda, nors turi dar keletą pavadinimų. Tiltas El Ponte Nuevo buvo statomas 1751 – 1793 metais, pasiekė 98 metrų aukštį ir įgavo savo tvirtą ir įspūdingą pavidalą ne tik architekto José Martin de Aldehuela bei statybų vado Juan Antonio Díaz Machuca dėka. Per 40 metų 50 statybininkų gyvybių nugarmėjo į tarpeklį, o dabar gausūs turistų būriai fotografuojasi šio tilto fone ir parkuoja šalia jo automobilius.

Šis tiltas – tai magiška vieta išlydėti senuosius ir pasitikti Naujuosius metus, planuojant, svajojant ir tikint – išsipildys.

Kur malšinti alkį?

Kadangi vien svajonėmis, istorine architektūra ir gražiais vaizdais sotus nebūsi, nebent laikaisi dietos, verta susirasti kokią žavią vietelę užkąsti, idant dar geriau prisimintum Rondos skonį. Žinoma, gali įsitaisyti vienoje iš sodo terasų, ant bedugnės krašto visai arti tarpeklio, ir malonindamas skrandį, toliau ganyti akis po Lietuvai neįprastus peizažus… Tačiau aš rekomenduoju ”Bar El Lechuguita” – “Baras Salotėlė”.

Ši užeiga figūruoja turistiniuose giduose, ir manęs jie paklausė, ar ten apie ją radau informaciją? Ne, niekur aš neskaičiau apie Salotėlę, tiesiog užklydau atsitiktinai. Pamačiau keletą žmonių užeinant į kažkokią sausakimšą erdvę… Nueikite ten ne dėl to, kad tradicinis ispanų maistas kainuoja centus…  Atmosfera! 1969 metais dabartinio šeimininko tėvo įkurta Lečiugita knibždėte knibžda vietinių, bet jei mokėsi įsitaisyti, atsiras vietos ir Tau. Gali su jais sau bendrauti, ir galbūt jie Tau atskleis kokią paslaptį. Galbūt. Viena šauni 50 metų amžiaus pora, vyras ir žmona, man pasakė: “Mes nenorime niekur kitur gyventi, tik Rondoje, nes čia – grožis ir ramybė. Keliaujame po visą pasaulį, tačiau visada grįžtame namo – į Rondą“.

Keliai veda į Rondą

Keliauti autobusu visai nesunku. Žinoma, artėjant prie Rondos, kylant vis aukščiau, slėgis keičiasi, ausys kemšasi. Išdygsta kalnų grandinės, landšaftas įvairesnis, žymiai įdomiau žvalgytis, nei tarkim Sevilijos apylinkėse, iš kur aš keliavau. Ronda priklauso Málagos provincijai. Nuo Sevilijos arba Granados iki Rondos – 2 valandos kelio.

Jeigu ir Tu mėgsti keliauti vienas, ten Tau bus gera. Jeigu keliauji su Tau brangiais žmonėmis, turbūt bus dar geriau. Ronda – tyra, skaidri. Palyginus su Sevilijos šurmuliu, turistų atplūdžiais, Rondoje dera atrasti save tyloje, ramybėje. Žinoma, žingsniuojant Rondos apžvalgos taku – Paseo de Blas Infante – turistų neįmanoma išvengti. Ronda įeina į Andalūzijos miestų pagal turistų skaičių penketuką.

Antrąkart nukeliavusi į Rondą vasario mėnesį, pajutau baisiai stiprų vėją. Visi tądien buvo susigūžę. Puiki proga įsigyti ką nors jaukaus apsirengti. Rondoje, miniatiūriniam miestely, įsikūrusiam aukštai ant uolienų, yra nemažai gatvių su puikiomis parduotuvėmis, kur galima rasti stilingų ispaniškų batų, gražių drabužių ir kitų daiktų.

Ronda – svajonė

TripAdvisor ir kituose patarimų puslapiuose galite rasti frazę “Vienos dienos kelionė į Rondą”. Iš tikrųjų daugelis mąsto: kadangi Ronda miestelis mažas, vienos dienos užteks. Aš ten praleidau dvi, gal tris dienas. Ir jaučiu, kad dar tik vos vos prisiliečiau prie šio miesto.

Vaikštinėdama maurų laikų pirties kuorais, sutinku vaikštinėjantį povą. Ar galit patikėti? Povą ir jo damą. Idilė: girdžiu avių varpelių skambčiojimą… Avių banda ganosi žaliose pievose, o viena ožka įsitaisiusi aukštai ant uolienos krašto. Sakrali Rondos erdvė tarsi kviečia maldai. Dėkoju už šią galimybę gyventi ir patirti tokį grožį.

Ronda yra vaistai. Ronda yra meilė ir laisvė. Ronda yra Dievo palytėta.

Milda Arčikauskaitė

[1] Trinidad von Scholtz-Hermensdorff (1867 m. lapkričio 11 d. Malaga — 1937 m. balandžio 28 d. Viena) buvo vadinamosios Alamedos oligarchijos globėja, kolekcionierė ir Ispanijos aristokratė, turėjusi Parcentės kunigaikštienės titulą. Ji buvo viena iš pirmųjų moterų, užėmusių vietą Ispanijos kongrese.